Cinkavimas yra vienas iš plačiausiai naudojamų būdų apsaugoti nuo korozijos plieninius paviršius. Todėl praktiškai dažnai tenka susidurti su uždaviniu nudažyti cinkuotus paviršius, siekiant suteikti jiems reikiamą dekoratyvinę išvaizdą, o taip pat dar labiau sustiprinti dažomo paviršiaus antikorozinę apsaugą (taip vadinama dupletinė apsauga: cinkas + danga (dažai)). Problema kaip užtikrinti gerą lakų-dažų medžiagos (LKM) sukibimą su cinkuotu paviršiumi yra kompleksinė, tad reikia ir kompleksiškai ją spręsti.
Pirmiausiai reikia teisingai pasirinkti LKM. Galima naudoti tik tuos gruntus, kurių panaudojimo instrukcijoje yra aiškiai nurodyta apie galimybę jais betarpiškai gruntuoti cinkuotus paviršius. Nerekomenduojama cinkuotus paviršius dažyti alkidiniais gruntais, nes jų rišamosios medžiagos (alkidinės dervos) kaip taisyklė pasižymi silpnu stabilumu cinko korozijos poveikiui, galinčiam suardyti alkidinę dervą (sumuilinti ją), dėl ko bus prarasta adhezija.. be to reikia griežtai laikytis cinkuotų paviršių paruošimo dažymui taisyklių. Nežiūrint į terminą „cinkuotas paviršius“, praktiškai tenka susidurti ne tiek su švariu metaliniu cinku, kiek su jo dariniais su kitais produktais.
Cinko reakcijos su atmosferos reagentais (vandeniu, deguonimi, anglies dvideginiu) produktai.
Grynas metalinis cinkas yra chemiškai labai aktyvus elementas. Atmosferos sąlygomis jis greitai sudaro oksidus ir hidroksidus, kurie charakterizuojami padidintu tirpumu vandenyje. Minėti cinko reakcijos su oru ir drėgme produktai silpnai laikosi ant paviršiaus ir labai neigiamai įtakoja lako-dažų dangos adheziją su cinkuotu paviršiumi, todėl būtinai prieš dažant turi būti pašalinti.
Pradinėje cinkuoto paviršiaus eksploatacijos atmosferos sąlygomis stadijoje minėti cinko oksidai ir hidroksidai tuo ar kitu laipsniu pasišalina savaime. Silpnai besilaikantys oksidai ir hidroksidai yra „išgairinami“ ir susidaro taip vadinama cinko patina, pagrindinai susidedanti iš cinko karbonato, kuris yra stipriai susirišęs su cinkuotu paviršiumi ir užtikrina kur kas geresnę lakų-dažų dangos su dažomu paviršiumi. Be to, natūralaus „išgairinimo“ proceso metu susidaro cinkuoto paviršiaus profilio mikronelygumai (šiurkštumas), taip pat pagerinantis lakų-dažų medžiagos sukibimą su pagrindu. Priklausomai nuo klimato, eksploatacijos sąlygų, cinkuoto paviršiaus apdorojimo būdo ir kitų veiksnių „išgairinimo“ (senėjimo) procesas užtrunka 6-24 mėnesius. Reikia atsižvelgti, kad vizualinis tirpių ir silpnai besilaikančių oksidų ir hidroksidų „išgairinimo“ įvertinimas yra gana apsunkintas. Be to labai užterštos miesto ir pramoninės atmosferos sąlygomis aukščiau aprašyti cinkuoto paviršiaus „išgairinimo“ (senėjimo) procesai dėl papildomo cheminių reagentų, esančių užterštoje atmosferoje, poveikio pakinta. Apart to, eksploatuojant cinkuotus gaminius atmosferoje ant paviršiaus natūraliai kaupiasi organinės ir neorganinės kilmės teršalai, kuriuos pašalinti paprasčiausiai plaunant vandeniu ar nuriebalinant ne visada įmanoma. Tokiu būdu, nors paviršiaus natūralaus senėjimo procesas labai esmingai pagerina paviršiaus tinkamumą dažymui, vis tik 100% sėkmės garantijos neduoda.
Chromuotas cinkuotas plienas.
Dažnai plieninių gaminių paviršius po jo cinkavimo apdorojamas chromo junginiais (t.v. „chromavimo“ procesas arba: chrominis pasyvinimas). Tai daroma siekiant pagerinti cinkuoto gaminio eksploatacines savybes atmosferoje (pailginti tarnavimo laiką). Tačiau reikia žinoti, kad chromavimas pagerindamas cinkuoto paviršiaus apsaugą nuo korozijos, kartu trukdo lakų-dažų medžiagų sukibimui su paviršiumi (labai pablogina adheziją, darydamas negalimu dažymo procesą, nepašalinus chromo sluoksnio, kuris efektyviausiai pašalinimas paviršiaus lengvu abrazyviniu valymu). Abrazyvinio valymo alternatyva gali būti arba cinkuoto paviršiaus išlaikymas atmosferos sąlygomis 6-24 mėnesius, arba chromo sluoksnio cheminis pakeitimas naudojant t.v. konversinę dangą, savo sudėtyje turinčią fosforo rūgšties ar kitų reagentų.
Paviršiai apdoroti mineraline alyva.
Cinkuotų gaminių (pirmiausiai lakštinio plieno (cinkuotos skardos)) paviršius, siekiant jį apsaugoti transportuojant ir laikant, dažnai padengiamas mineraline alyva. Ją būtina pašalinti nuriebalinant organiniu tirpikliu. Be to reikia kaip įmanoma dažniau valyti ir keisti įrankius, kuriais atliekamas nuriebalinimas. Priešingu atveju purvinas įrankis (teptukas, skuduras ir pan.) neleis pilnai pašalinti teršalų (alyvos) ar papildomai užterš paviršių. Tokiu būdu patikimiausias būdas paruošti paviršiui yra jo lengvas abrazyvinis apdorojimas, po to nuplaunant 5% amoniakinio vandens tirpalu ir išdžiovinant. Jeigu yra organinių teršalų arba jeigu paviršius buvo apdorotas mineraline alyva, paviršių reikia nuriebalinti.
Abrazyvinis apdorojimas.
Mechaninis valymo būdas (lengvas valymas smėlio srove) naudoja 200-500 μm skersmens abrazyvą. Slėgis neturi viršyti 280 MPa. Rankiniams metodams naudojamas smulkiagrūdis švitrinis popierius. Visada reikia atsiminti, kad reikia pašalinti tik ploną paviršinį teršalų sluoksnį ir suteikti paviršiui būtiną gerai adhezijai profilį (šiurkštumą). Reikia būti maksimaliai atsargiems, kad nepažeisti ploną cinko sluoksnį.
